Bonne nuit, Lituanie

Greitu laiku keliausiu į Prancūziją švęsti savo pusseserės Reginos ir jos draugo Antuano vestuvių. Ten buvau jau du kartus, bet trečias apsilankymas bus grynas malonumas, ypač kai artėja tokia graži šventė.

Čia dvelkia nacionalizmu, kuris negriauna tolerancijos kitoms rasėms, bet yra adresuojamas kitakalbiams. Bendraudamas su prancūzais gali susidaryti įspūdį, kad jie lietuvius myli labiau nei savo kaimynus (taip, yra šiokia tokia fobija britams). Miestuose bet kokie užrašai užsienio kalba yra retenybė. Nedidelė išimtis – anglų kalba, ją gana neblogai yra įvaldžiusi vidurinioji klasė.

“Grynakraujai” prancūzai ne itin patenkinti, matydami vis tamsėjančią piliečių odos spalvą, kadangi tamsiaodžiai labiau linkę daryti smulkius nusikaltimus: Paryžiuje vidury baltos dienos juoda ranka gali ištuštinti tavo kišenes. Galbūt dėl to man Prancūzijos kaimai patinka labiau nei miestai. Čia sustoja laikas, niekas nesikesina į tavo turtą, retkarčiais pakeiksnoja prezidentą Sarkozy ir gyvena sau ramiai.

Viliuosi, kad vestuvės bus gražios ir nenuobodžios: jūra, saulėlydis, prancūziškas vynas… Pastaruoju metu patyriau nemažai streso asmeniniuose reikaluose, tad bus nebloga proga šiek tiek atsipalaiduoti. Linkiu ir jums, mieli lankytojai, netūnoti prie savo kompiuterių per ilgai. Juk vasara.