Greitu laiku mausiu į Prancūziją švęsti savo pusseserės Reginos ir jos draugo Antuano vestuvių. Ten buvau jau du kartus, bet trečias kartas nepamaišys, ypač kai artėja tokia graži šventė.

Čia dvelkia nacionalizmu, kuris negriauna tolerancijos kitoms rasėms, bet labai veikia kitakalbius, ypač anglakalbius. Bendraudamas su prancūzais gali susidaryti įspūdį, kad jie lietuvius myli labiau nei savo kaimynus (nekalbu apie britus). Miestuose bet kokie užrašai užsienio kalba yra retenybė. Nedidelė išimtis – anglų kalba, ją net moka išsilavinusi bei labiau pinigais aptekusi liaudis.

Grynieji prancūzai ne itin patenkinti, matydami vis tamsėjančią piliečių odos spalvą, kadangi tamsiaodžiai labiau linkę daryti smulkius nusikaltimus: Paryžiuje vidury baltos dienos juoda ranka gali įsmukti tau į kišenę. Galbūt dėl to man Prancūzijos kaimai patinka labiau nei miestai. Čia sustoja laikas, niekas nesikesina į tavo turtą, pakeiksnoja prezidentą Sarkozy ir gyvena sau ramiai.

Viliuosi, kad vestuvės bus gražios ir nenuobodžios: jūra, saulėlydis, prancūziškas vynas… Pastaruoju metu patyriau nemažai streso asmeniniuose reikaluose, tad bus nebloga proga šiek tiek atsipalaiduoti. Linkiu ir jums, mieli lankytojai, netūnoti prie savo kompiuterių per ilgai. Juk vasara.