Bonjour!

Gegužės 27, 2007

Kategorija — Kelionės

Jau keletą dienų esu Lietuvoje. Niekas nepasikeitė per tas 10 dienų, kai viešėjau Prancūzijoje. Vienintelis skirtumas – daugiau keliavimo patirties, keli prancūziški žodžiai ir alkoholio buteliai. Teko gyventi nekilnojamo turto agento šeimoje, kaime, netoli Nancy. O jis ką tik nusipirkęs 2007-ųjų mersedesą R350 (verslo klasė-žvėris). 3,2 turbodyzelis, 224 arklio galios, viduje – nerealus surround’as, 4×4 ir t.t. Matyt pats neatsidžiaugė pirkiniu – viską aprodė. Jo žmona turi kažkokį 200* metų “Renault Scenic” ir jis man buvo kažkaip š.

Kokiu tikslu aš ten trenkiausi? Atstovauti Lietuvą tarptautiniame festivalyje su savo choru. Skamba juokingai. Bet juoktis per anksti, kadangi gavome 10 minučių Prancūzijos nacionalinės televizijos eterio ir visą tą laiką rodė mūsų “pavargusius” покер veidus bei trispalvę dideliame ekrane (nekalbant apie dažną žodžio Lituanie vartojimą). Bažnytkaimio choras, priėmęs mus, su ašaromis išlydėjo mūsų autobusą.

Bene nuostabiausia prancūzų savybė – neskubėti gyventi. Mes iš ryto keliamės, užpilam ant tuščio skrandžio kokio “Nescafe” ir apsiputoję lekiam į mokyklą, darbą ir kitur. Prancūzų sodyboje laikas pasidaugino iš 1/2 ir mes (buvome keturiese) nesunkiai išsimiegodavome ir pavalgydavome prancūziško batono su “Nutella”. Le petit déjeuner niekada nebūna su mėsa. Už tai ir laukdavome pietų. Net vynelio duodavo praskalaut skrandį. Svarbiausia – neskubėti ir nuo stalo pakilti visiems kartu.

Paryžius

Atvirai kalbant, miestas buvo daugiau nei įspūdingas. Dar įspūdingesnis buvo tik juodukų skaičius. Bet smerkti neskubu, nes prie operos parko (prieš Eifelio bokštą) gavau du pavyzdžius: 1) prie manęs priėjo juodaodis, mandagiai paprašė nufotografuoti prie skulptūrų ir padėkojo, 2) ten pat su chebra prisėdę ant suoliuko pavalgyt, matėm kaip su dviračiais privažiavę policijos pareigūnai iš juodaodžio vieną po kitos traukė pinigines (vėliau, sprendžiant iš grubaus tono, pasiuntė na).

Šiaip galvojome, kad pėsčiomis nueisim nuo XXI amžiaus arkos iki Triumfo arkos, nuo ten iki Eifelio, ir per Eliziejaus laukus nuvarysim iki Luvro. O taaaaip… Kai supratom, koks miesto žemėlapio mastelis, mes nesunkiai sutarėme, kad be metro ir traukinių Paryžiuje batai greit dyla.

XXI amžiaus arka – apie 100 m aukščio betono konstrukcija, kurią stato japonai. Turbūt nebeturi kur pinigų kišt. Triumfo arka šiek tiek artimesnė Klaipėdiečiams, kadangi žiedinė sankryža primena Baltijos-Taikos prospektų žiedą (liaudyje pramintą “gaudykle”). Skirtumas tame, kad Triumfo arkos žiedas yra platesnis ir jame nėra nubrėžtų eismo juostų, kas mūsuose reikštų “važiuok kaip tau patinka”. Trūkumas – pas mus užtektų užpilti duobę arba pastatyt viaduką, o Triumfo arkos niekur neperkelsi.