Noriu aptarti Facebooke dažnai pasirodančias skandalingas antraštes “Šokiruojanti slapta kamera lifte”, “Pačios žiauriausios muštynes pasaulyje”, “Pasaulio įžymybės be Makiažo” ir pan. Net didžiausiam snobui gali kilti smalsumas pasižiūrėti, kokia sensacija slepiasi po “Patinka” mygtuko paspaudimu.

Klaida nr. 1. Po “palaikinimo” puslapyje rodomas turinys jau gali vykdyti nutolusiame serveryje esantį JavaScript kodą, kuris tokiose virusinėse schemose panaudojamas konfidencialios informacijos rinkimui, žalingų veiksmų atlikimui. Bet tai ne viskas. Atsidaro naujas langas:

Snobas gal ir nebenorės spaudinėti ant kitų mygtukų, bet naivesni vartotojai mielai tai padarys. Ir tai yra…

Klaida nr. 2. Angliškai šitas veiksmas vadinamas clickjacking. Spaudžiate paprastą mygtuką, o iš tikrųjų – paslėptą kito puslapio “like” mygtuką. Šitaip virusas platina save per jūsų naujienų srautą. Yra net tokių viruso modifikacijų, kad patį vartotoją agituoja pareklamuoti puslapį ant savo “sienos”.

Kaip atpažinti simpatijų vagis?

Tai nustatyti pakankamai sunku, bet dažniausiai puslapis yra virusinio pobūdžio, jei jis reikalauja daugiau nei vieno “like’o” tam, kad parodyti tam tikrą turinį.

Jau užkibote ant kabliuko?

Jei prisijungėte prie Facebook, užeikite į http://www.facebook.com/editprofile.php?sk=activities, paspauskite “Rodyti kitus puslapius” ir pašalinkite visus puslapius, su kuriais nebenorite turėti jokių reikalų.

Kodėl vertėtų saugotis nuo socialinių virusų?

Jūs paklausite – “O kas čia tokio? Nieko tie virusai nepavogs iš manęs – aš nieko neslepiu”. Aš atvirai deklaruoju, kad saugotis nuo bet kokių virusų yra gyvybiškai svarbu. Mes net nepastebime kaip dažnai pradedame naudoti internetą vis svarbesnėms užduotims – atsiskaitinėti už prekes, paslaugas, tvarkyti finansus, ruošti darbo dokumentus ir – šiuo atveju aktualu – dalintis su draugais jautria informacija. O kartais ir į ją nusitaikiusiais tinklalapiais.

Dar vienas argumentas, kodėl jūs turėtumėte nebenorėti dalinti “like’ų” bet kokiems Facebooko puslapiams. Aš tuoj pademonstruosiu…

Kaip pavogti Facebooko like’ą?

O taip. Nuo šiol kiekvienas mažvaikis galės pasigaminti savo socialinį virusą.

• Susikuriame keturis puslapius (Facebook Pages). Puslapių pavadinimai turi būti intriguojantis ir rėksmingi.
• Sukuriame “Static FBML” skirtuką (tabą) ir jame įrašome tokį kodą.
• Nukreipiame žmogelius į mūsų tinklalapį, kuriame vykdomas clickjackinimas.
• Serverio skripto (pvz. PHP) pagalba galima radikaliai padidinti puslapių skaičių, įgyvendinti duomenų surinkimą bei praplėsti surenkamų duomenų spektrą.

P.S. Apie clickjackingą rašė BBC, Mashable, PCWorld, nakedsecurity bei daug kitų naujienų portalų.

Niekas negali grįžti atgal ir pradėti naujos pradžios, bet kiekvienas gali pradėti šiandien ir sukurti naują pabaigą.
- Maria Robinson

Jeigu būčiau pesimistas, sakyčiau, kad esu vienas iš penktadalio visų Lietuvos bedarbių, vienas iš 200 tūkst. fizinių asmenų, kurie nebuvo informuoti apie PSD įmokas, vienas iš 80 tūkst. gyventojų, kurie neturi jokio statuso. Be to esu vienas iš tų nedirbančių, nesimokančių ir šiaip UAB “Lietuvos” nuosavybę – orą gadinančių piliečių, kuriuos gerb. finansų ministrė I. Šimonytė netiesiogiai išvadino vagimis. Negaliu pasigirti didele finansine ar socialine sėkme. Neturiu konkrečių gyvenimo tikslų.

Kita vertus, kai atrodai toks mažas ir nereikšmingas sraigtas gyvenimo mechanizme, esi pasiryžęs bet kokiems pokyčiams vardan progreso: meti rūkyti, pradedi mankštintis, sportuoti, daugiau laiko skiri žmonėms, kurie tau patinka ir kuriems TU patinki. Kai tie dalykai duoda kažkokią grąžą, tik tada supranti – gyvenimas nestovi vietoje, o galvoje mintims bei idėjoms nebeužtenka vietos. Ar tikite tinklaraščių reinkarnacija?

Prieš kelias dienas su pusbroliu šnekėjome apie tabako uždraudimą 2025-ais metais. Tikėjausi konfrontacijos, o gavau pritarimą dėl rūkalų – nebus ir nereikės. Vėliau sekė maždaug tokie žodžiai: “15 metų yra daug. Arba jau būsiu metęs (rūkyti), arba būsiu miręs nuo plaučių vėžio”. Ne pirmą kartą išgirstu, kai žmonės savo mirtį sieja su rūkymo padariniais ir jie visai dėl to nesisieloja. Kad ir ką bebūtų rašęs Allen Carr savo garsiojoje knygoje, tabako dozės laukimas bei šiokia tokia euforija parūkius visada atitraukia žmogų nuo rutinos bei kasdienių problemų. Kitu atveju tenka konstatuoti – neparūkius gyvenimas užknisa labiau.

Alkoholį kategorizuoju kaip silpniausią veiksnį, išskyrus tuos atvejus, kai geriama daug ir dažnai. Tuomet viskas būna nuspręsta akimirksniu, mums to net nenorint: Alzhaimeris, vėžys, širdies, nervų, virškinimo traktų sutrikimai bei susirgimai. Mano draugas Mantas neseniai pasidalino mintimi, kad alkoholio suvartojimas priklauso nuo klimato. Teisybė. Savo akimis mačiau kaip važiuojant į šiltesnius kraštus mažėja procentai ant alkoholinių gėrimų butelių. Kas keisčiausia, geriama ne dėl to, kad reikia, o todėl kad yra sąlygos tai daryti. Akivaizdu, jog pievoje po kaitria saule degtinės stiklinėmis negersi. Tačiau šalto alaus gurkšnis karštą popietę tikrai atpalaiduoja.

Mantas padarė išvadą, kad verčiau negyventi ilgiau nei 70 metų – tampi kančia visiems aplinkiniams, o ir pats gyvenimas Lietuvoje pensininkams niekada nebuvo dosnus. Bet čia yra ir viena išimtis – esame jauna karta (turiu omeny savo bendraamžius), puikiai žinome pragyvenimo/išgyvenimo kainą ir, galima sakyti, nebešvaistome savo jėgų veltui: mokomės, dirbame, stengiamės dėl savęs, nes žinome, kad be lėšų ir išsilavinimo savo ateities nepakeisime arba bent jau neužsitikrinsime, kad nereikės šluoti gatvių.

Deja, kol kas gyvenimas pagyvenusiems žmonėms ir pensininkams yra absurdiškai žemos kokybės, ypač kai tai vyksta įvairių politinių kvailysčių fone: “statome galeriją už 1,5 mln. Lt, padidiname kanceliarines išlaidas, o seniams duosim labdarą iš ES lėšų – kiekvienam po špygų kilogramą”.

Negaliu teigti, kad nenoras ilgai gyventi yra besąlygiškai ydingas. Kai kam gyvenimas tėra viena didelė kančia: skausmingos ligos, traumos, invalidumas, degradacija… Visgi privalome atsižvelgti į tai, ką paliekame pasaulyje po savęs. Gytis minėjo:

Ne kiekvienas rūkantis žmogus miršta vienišas nuo plaučių vėžio.

Be abejo, būna tokių rūkalių, kurie miršta ne vieniši. Blogiausia yra tai, kad jie po savęs palieka vargti vargą savo antroms pusėms, giminaičiams bei, svarbiausia, vaikams. Verčiau nerūkykime pastoviai, retkarčiais atsigerkime alkoholinių gėrimų (bet nenusigerkime), tikėkime savo gražia ateitimi ir dėkime visas pastangas, kad ji tokia būtų. Gyvenimas yra didelis įsipareigojimas kitiems gyvenimams, tad verčiau nenuvilkime vieni kitų ir norėkime gyventi ilgai, kad ir kiek dažnai Žemė suktųsi ne į mums norimą pusę.

Šis blogo įrašas paskelbtas 2008-05-05, todėl kai kuri informacija gali būti pasenusi.
- Tadas

Na, turbūt nedaug tokių nežinančių kas yra genealoginis medis. Tai schema, nurodanti giminystės ryšius tarp žmonių. Aš jau tokį turiu ir su dideliu užsidegimu pildau toliau. Internete jau lygiai 2 metus gyvuoja genealoginio medžio kūrimo tarnyba “Geni.com”, sudeginusi nemažai mano laisvo laiko, tačiau davusį didelį emocinį pasitenkinimą – surinkau ištisą klaną. Šiuo metu ieškau sąsajų su Kaziu Griniumi ir galimybės nuvažiuoti į Vėžaičius pasiimti tėvo gen. medžio (ten kažkur yra ir pats Balys Dvarionas).

Pradžia

Užeiname į “Geni.com”, įvedame savo vardą, pavardę ir pradedame kurti, lipdyti, pildyti. Vartotojo sąsaja iš tiesų labai intuityvi ir paprasta. Kiekvienas asmuo turi jiems skirtą profilį, kurį galima užpildyti: bendra informacija, laiko juosta, nuotraukos (talpos ribų nėra), kontaktai ir t.t. Yra galimybė pažymėti nuotraukose esančius žmones, nurodyti koks įvykis jame pavaizduotas.

Medis

Visais keturiais vaizdo režimais genealoginis medis atrodo įspūdingai. Svarbiausia turėti įsidiegus “Adobe Flash” grotuvą. Peržiūra intuityvi ir, svarbiausia, išbaigta – nepakabins net lėčiausio kompiuterio. Giminių duomenys koreguojami tiesiog medžio peržiūroje.

Privatumas

“Geni.com” primena uždarą socialinį tinklą. Čia su pakvietimais gali prisiregistruoti ir kiti giminaičiai, galėsiantys plėsti bei koreguoti genealoginį medį, susirašinėti žinutėmis, rašyti palinkėjimus gyviems žmonėms bei prisiminimus mirusiems. Esminis principas – pagal nutylėjimą gen. medį bei profilius gali peržiūrėti tik to medžio nariai. Bet pašaliniams asmenims, tokiems kaip jūs, mielieji skaitytojai, galima pažvelgti pro “raktų skylutę” (dalinis mano medžio vaizdas).

Siūlau “auginant” savo medį pasitelkti į pagalbą ir savo giminaičius, nes kai pasikviečiau antros kartos pusbrolį prasidėjo didelė pildymo akcija – buvo apie 30 žmonių medyje, o dabar jau gerokai virš 100.

Ką gi, pirmyn ieškoti savo šaknų. Gal ten ir mane atrasite.

P.S. “Geni” reikalauja daug laisvo laiko. Pirmu prisėdimu suvedžiau viską, ką žinojau.

Bet buvo ir tokių mitų, kurie privertė šiek tiek nusišypsoti, o galbūt ir įgelti.

5 Mitas – Belgija

Belgijoje, bendraujant su vietinėmis merginomis pasakėme, kad esame iš Lietuvos. Jos sunerimo: “Ar tiesa, kad jei Lietuvoje šeimoje yra 2 sunūs, tai vienas būtinai priklauso mafijai?”.

Nei aš, nei mano brolis su mafija nieko bendro neturime. Tačiau įtariu, kad paklausus “ar tiesa, kad jei Belgijoje šeimoje yra 2 sūnus, tai abu iš jų yra narkomanai”, neigiamo atsakymo gali ir nesulaukti. Brrr.

13 Mitas – Anglija Nr. 3

Vienas anglas išdėstė man žinias apie Lietuvą… Lietuva yra netoli Kinijos, nes girdėjo, kad turime sieną su Rusija ir kad mes mokame kalbėti kinietiškai. Labai stebėjosi, kad mano bruožai visai neazijietiški.

Kinietiškai nemokame ir akys mūsų nėra siauros, bet sieną su Kinija turime. Kaip iš ano anekdoto: “Lietuvos-Kinijos pasienyje nieko naujo”.

15 Mitas – Italija

Lietuva, tai ta pati Baltarusija. Italai mano, kad mes neturime nei elektros, nei televizorių, bute gyvenam šeimomis, kaip senais tarybiniais laikais. Pasakiau, kad mes jau keletą metų kaip Europos Sąjungoje, tai į tai jie reagavo itin piktai. Pasak jų, mūsų niekad nepriims į Europos Sąjungą, nes mes priklausom Rusijai, o Gorbočiovas to niekada neleistų.

Numero uno. Jie jau 4 metus nežino, kad jų pinigus vagia Lietuvių valdininkai.

11 Mitas – Ukraina

Draugas iš Ukrainos paklausė – „Kaip Sabonis galėjo vienu metu ir krepšinį Amerikoje žaisti ir būti Lietuvos prezidentu?“

Barbės šimtadarbės mes, Lietuviai. Jis turbūt nežinojo, kad tuo metu Sabonis taip pat puse etato dirbo akordeonistu kažkuriame Belgijos kabake, o kiekvieną savaitgalį sugrįždavo namo iš Antarktidos pilna pintine grybų.

22 Mitas – Anglija Nr. 1

Anglui, pasakius, kad esu iš Lietuvos, jis paklausė, kodėl su bendradarbiais lenkais kalbuosi angliškai, juk mūsų kalbos vienodos. Teko jam aiškint, kad Lietuva ir Lenkija turi atskiras valstybines kalbas.

Mus tipiška tapatinti su lenkais, nors istorijoje neturėjome nieko bendro. Na, nebent bendrą valstybę ir durnus valdovus. Tikėtina, kad šis mitas yra paskleistas radikalesnių lenkų. Siūlau lietuviams neatsilikti ir visais dievais prisiekinėti užsieniečiams, kad “Lenkija yra Lietuvos provincija, kurioje yra didelis nusikalstamumas, siaučia skurdas ir nedarbas. Panašiai kaip Kosove”.

14 Mitas – Prancūzija Nr. 2

Paryžiuje dvi lietuvaites, šnekučiuojantis išgirdo gan išsipustęs, inteligentiško veido prancūzas. Susidomėjęs paklausė, kokia kalba kalba merginos.

“Lithuanian,”- atsakė viena.

“Oh… I know. In South Africa,”- atsakė jis.

Kai buvau trejų metų, maniau, kad Prancūzija irgi ten pat.

Ačiū tautiečiams. Jie bent patyli, jeigu trūksta geografinių žinių.

Du žadintuvai

Dedu galvą, jums taip irgi buvo nutikę: birbia debiliakas, išlaksto visi miegai (retkarčiais išsprūsta ir vienas kitas nelietuviškas keiksmažodis), išjungiate žadintuvą. Ir krentate parpti toliau. Kai kas jums patartų žadintuvą pasidėti kur nors toliau, idant norint išjungti reikėtų keltis iš lovos. Esminė klaida – jūsų “budintojas” yra per toli ir galite jo neišgirsti, ypač tuomet, kai aplinkui jus yra šioks toks triukšmas.

Išeitis: nusipirkite dar vieną žadintuvą. Suskamba pirmas žadintuvas po jūsų ausimi – jūs jį nutildote. Tuo pat metu skamba antras skandalistas – reikia keltis. Gryna logika.

Lietuviškas miegas

Šį metodą taip pavadinau ne šiaip sau. Rusai geria baltąją, mormonai išvis nieko negeria, o tikri lietuviai geria alų. Ar atkreipėte dėmesį? Šiek tiek išgeręs žmogus pradeda jausti svaigulį. Būtent jo mums ir reikia.

Nesakau, kad tai gerai sveikatai, tačiau padeda laiku atsikelti. Gali atrodyti gana radikaliai, bet nereikia nieko daugiau išskyrus didoko puoduko alaus (koks lietuvis geria iš puoduko?) arba sidro (“Jamaika” netinka). Išgerkite, gulkite, miegokite. Ryte turėtumėte atsikelti laiku ir gana lengvai.

Šis metodas veikia ne visiems. Kodėl? Na, čia turėtų būti aišku. Jeigu kiekvieną vakarą “ištaškyčiau” po puslitrį “vodiaros”, o po to eičiau pažiūrėti teliko, tai iš ryto ne tik neišgirsčiau žadintuvo, bet ir kirmyčiau iki popietės.

Rytoj išvykstu į Paryžių

Ne, aš pasilieku namie ir į Pajūrio blogerių susitikimą tikrai atvyksiu. Bet pati mintis yra intriguojanti ir jaudinanti: tuoj pamatysiu Eifelio bokštą, Luvrą, Triumfo arką, važinėsiu metro, pamatysiu daug juodaodžių…

Šis metodas nėra itin patikimas ir, dėl visa ko, naudojamas su 2 žadintuvų kombinacija. Turi save įtikinti, kad tai, kas tavęs laukia atsibudus, yra svarbu. Kitaip tariant, miegas turi gauti mažesnį prioritetą negu to įvykio laukimas, tarkim, kad ir kelionė į Paryžių. Lėktuvas juk išskrenda 4 val. nakties. Matematikos kontrolinis? Manote jo neverta laukti? Pažvelkime į teigiamą pusę: ateisi į kontrolinį – gali tikėtis gero pažymio. Neateisi – mokytoja ištarkuos užpakalį, turėsi nedylančią n raidę ir, galbūt, dvejetą, kuris tavo ateičiai tikrai nepadeda.

Beveik visada, laukdamas kritinių įvykių, atsibundu prieš pirmuosius žadintuvo akordus.

P.S. gal pasidalinsite savo patirtimi?