Tiksliau – Klaipėda be cenzūros. Man ji patinka tokia, kokia yra iš tikrųjų.

Nesu labai didelis fotografijos mėgėjas, bet man patinka įamžinti kiekvieną įdomesnį mano matytą pastatą. Šiandien pėsčiom nukeliavau nuo savo namų iki Muzikinio teatro ir grįžau su šiokiu tokiu nuotraukų bagažu: šlykštūs dangoraižiai, apipaišytos sienos, skverai, parkai, senovinė architektūra – viskas viename albume.

Kai eini per miestą ne su reikalu, pamatai tikrą savo gimtojo miesto grožį. O Klaipėda beprotiškai graži.

Mano kelionės tikslas – Noirmoutier (nusilaužk liežuvį) – Atlanto vandenyno apsuptas pusiasalis, potvynių ir atoslūgių dėka tampantis sala. Sunku patikėti, kad jis supiltas žmonių rankomis. Čia tikrai unikali gamta: pajūryje gausu uolų, dydžiu besivaržančių su Puntuku, gyvūnai nėra tokie baugštūs, pajūrio “turtas” kur kas įvairesnis ir spalvingesnis.

Bene didžiausią įspūdį paliko užliejamas kelias. Gamtinis procesas labai panašus į pavasarinius Lietuvos upių potvynius, tik čia potvyniai vyksta kas 11,5 valandos. Smagu žiūrėti kaip dumblo pievas, kur žmonės ką tik rinko ankstesnio potvynio suneštas austres, per vieną valandą užpila vandenyno vanduo. Be to, šiaurinė kelio dalis yra aukščiau negu pietinė – kylant vandens lygiui susidaro miniatiūrinis krioklys.

Kalbant apie vestuves (būtent dėl jų ten važiavau), prancūzai yra gana konservatyvūs ir nelabai pripažįsta civilinę santuoką. Pusseseriai Reginai ir Antuanui teko susituokti du kartus – metrikacijos biure ir bažnyčioje. Šauniausia tai, kad ceremonijos vyko prancūzų, rusų kalbomis. Nesupratau nė žodžio. Panašiai buvo ir vakarėlyje. Susirinkome šeštą valandą restorane ant vandenyno kranto. Viskas atrodė ištaigingai, išskyrus maistą, kuris mano manymu lietuviams nė velnio netinka: šampanas, austrės, sumuštiniai su jūros gėrybėmis. Turint omeny prancūzų punktualumą, patiekalai iki mūsų “atkeliaudavo” kas dvi valandas. Padavėjus galima pagirti nebent už sklidinas vandens stiklines. Svainio frazė: “Vandens prisigėriau normaliai, nors jo negeriu net pachmielo metu”. Po vakarėlio sekė afterparty su statine Heineken’o mūsų namo kiemelyje.

Rekomenduoju aplankyti šią romantišką vietą, geriausia, su antra puse. Čia yra ką pamatyti, yra ką veikti. Beveik prancūziška Palanga. Pačiame miestelio Noirmoutier-en-l’Île centre rasite daugybę architektūrinių grožybių, pvz. tvirtovę, kuri čia stovi nuo XII amžiaus. Įmantrių Lietuviškų “pilių” nepamatysite – visi nameliai nedideli, kuklūs. Žinau tik vieną dalyką, kurio reikia vengti šitame baltų sienų bei mėlynų langinių rojuje – prancūziškų vestuvių.

Nuotraukos iš kelionės

Čia dvelkia nacionalizmu, kuris negriauna tolerancijos kitoms rasėms, bet yra adresuojamas kitakalbiams. Bendraudamas su prancūzais gali susidaryti įspūdį, kad jie lietuvius myli labiau nei savo kaimynus (taip, yra šiokia tokia fobija britams). Miestuose bet kokie užrašai užsienio kalba yra retenybė. Nedidelė išimtis – anglų kalba, ją gana neblogai yra įvaldžiusi vidurinioji klasė.

“Grynakraujai” prancūzai ne itin patenkinti, matydami vis tamsėjančią piliečių odos spalvą, kadangi tamsiaodžiai labiau linkę daryti smulkius nusikaltimus: Paryžiuje vidury baltos dienos juoda ranka gali ištuštinti tavo kišenes. Galbūt dėl to man Prancūzijos kaimai patinka labiau nei miestai. Čia sustoja laikas, niekas nesikesina į tavo turtą, retkarčiais pakeiksnoja prezidentą Sarkozy ir gyvena sau ramiai.

Viliuosi, kad vestuvės bus gražios ir nenuobodžios: jūra, saulėlydis, prancūziškas vynas… Pastaruoju metu patyriau nemažai streso asmeniniuose reikaluose, tad bus nebloga proga šiek tiek atsipalaiduoti. Linkiu ir jums, mieli lankytojai, netūnoti prie savo kompiuterių per ilgai. Juk vasara.

Šiandien ant darbalaukio netikėtai radau vaizdo įrašus iš savo telefono. Turbūt teko apvalyti telefono atmintį. Na, ką gi, štai ir filmukas, kuris turėjo būti susuktas dar birželio mėnesį. Gerų prisiminimų, gerbiamieji.

Susitikome, apsipirkome, pasivaikščiojome parke, pasideginome pliaže, pasimaudėme (kai kurie), pasikalbėjome, pavalgėme, (pri)gėrėme, nusifotografavome, ėjome į “tašką”, dar kartą apsipirkome, pasivaikščiojome parke tamsoje, prisėdome valgyti/gerti toliau, pašaudėme fejerverkus, ėjome miegoti, neišsimiegojome, grįžome į pradinę susitikimo vietą, pakartojome tą patį kaip vakar, tik (beveik) be alkoholio ir fejerverkų, pavalgėme “Čili picoje”, kartu nusifotografavome, atsisveikinom ir tepėme slides namo.

Dėkoju:

• Vaidui už nakvynę;
• Justinui ir Mantui už gerą kompaniją;
• Andriui už susigėrimo organizavimą;
• Eimantui, vienamtokiam ir Karoliui už geras diskusijas;
• Margaritai už medicinines konsultacijas;
• Dovilei ir Rasai už plačias šypsenas;
• Eugenijui už tai, kad buvo kartu su mumis;
• Tadui už tai, kad atrado laiko atvykti bent į susigėrimo pradžią.

Kiekvienas žmogus, įtariu, kažką apie šį įvykį parašys, tad nesivarginsiu pasakoti plačiau. Sėkmės blog’inant.

Kokiu tikslu aš ten trenkiausi? Atstovauti Lietuvą tarptautiniame festivalyje su savo choru. Skamba juokingai. Bet juoktis per anksti, kadangi gavome 10 minučių Prancūzijos nacionalinės televizijos eterio ir visą tą laiką rodė mūsų “pavargusius” покер veidus bei trispalvę dideliame ekrane (nekalbant apie dažną žodžio Lituanie vartojimą). Bažnytkaimio choras, priėmęs mus, su ašaromis išlydėjo mūsų autobusą.

Bene nuostabiausia prancūzų savybė – neskubėti gyventi. Mes iš ryto keliamės, užpilam ant tuščio skrandžio kokio “Nescafe” ir apsiputoję lekiam į mokyklą, darbą ir kitur. Prancūzų sodyboje laikas pasidaugino iš 1/2 ir mes (buvome keturiese) nesunkiai išsimiegodavome ir pavalgydavome prancūziško batono su “Nutella”. Le petit déjeuner niekada nebūna su mėsa. Už tai ir laukdavome pietų. Net vynelio duodavo praskalaut skrandį. Svarbiausia – neskubėti ir nuo stalo pakilti visiems kartu.

Paryžius

Atvirai kalbant, miestas buvo daugiau nei įspūdingas. Dar įspūdingesnis buvo tik juodukų skaičius. Bet smerkti neskubu, nes prie operos parko (prieš Eifelio bokštą) gavau du pavyzdžius: 1) prie manęs priėjo juodaodis, mandagiai paprašė nufotografuoti prie skulptūrų ir padėkojo, 2) ten pat su chebra prisėdę ant suoliuko pavalgyt, matėm kaip su dviračiais privažiavę policijos pareigūnai iš juodaodžio vieną po kitos traukė pinigines (vėliau, sprendžiant iš grubaus tono, pasiuntė na).

Šiaip galvojome, kad pėsčiomis nueisim nuo XXI amžiaus arkos iki Triumfo arkos, nuo ten iki Eifelio, ir per Eliziejaus laukus nuvarysim iki Luvro. O taaaaip… Kai supratom, koks miesto žemėlapio mastelis, mes nesunkiai sutarėme, kad be metro ir traukinių Paryžiuje batai greit dyla.

XXI amžiaus arka – apie 100 m aukščio betono konstrukcija, kurią stato japonai. Turbūt nebeturi kur pinigų kišt. Triumfo arka šiek tiek artimesnė Klaipėdiečiams, kadangi žiedinė sankryža primena Baltijos-Taikos prospektų žiedą (liaudyje pramintą “gaudykle”). Skirtumas tame, kad Triumfo arkos žiedas yra platesnis ir jame nėra nubrėžtų eismo juostų, kas mūsuose reikštų “važiuok kaip tau patinka”. Trūkumas – pas mus užtektų užpilti duobę arba pastatyt viaduką, o Triumfo arkos niekur neperkelsi.

Štai tokie mat įspūdžiai. Jei pageidaujate, galite pažvelgti į nuotraukas.