Būtent tokia mintis peršasi į galvą, kai pasiklausai draugų prognozių, kiek ilgai jie nori gyventi. Egzistuoja labai daug veiksnių, lemiančių tokį nusistatymą, bet iš asmeninės patirties kol kas galiu išskirti rūkymą, besaikį alkoholio vartojimą bei amžių.

Prieš kelias dienas su pusbroliu šnekėjome apie tabako uždraudimą 2025-ais metais. Tikėjausi konfrontacijos, o gavau pritarimą dėl rūkalų – nebus ir nereikės. Vėliau sekė maždaug tokie žodžiai: “15 metų yra daug. Arba jau būsiu metęs (rūkyti), arba būsiu miręs nuo plaučių vėžio”. Ne pirmą kartą išgirstu, kai žmonės savo mirtį sieja su rūkymo padariniais ir jie visai dėl to nesisieloja. Kad ir ką bebūtų rašęs Allen Carr savo garsiojoje knygoje, tabako dozės laukimas bei šiokia tokia euforija parūkius visada atitraukia žmogų nuo rutinos bei kasdienių problemų. Kitu atveju tenka konstatuoti – neparūkius gyvenimas užknisa labiau.

Alkoholį kategorizuoju kaip silpniausią veiksnį, išskyrus tuos atvejus, kai geriama daug ir dažnai. Tuomet viskas būna nuspręsta akimirksniu, mums to net nenorint: Alzhaimeris, vėžys, širdies, nervų, virškinimo traktų sutrikimai bei susirgimai. Mano draugas Mantas neseniai pasidalino mintimi, kad alkoholio suvartojimas priklauso nuo klimato. Teisybė. Savo akimis mačiau kaip važiuojant į šiltesnius kraštus mažėja procentai ant alkoholinių gėrimų butelių. Kas keisčiausia, geriama ne dėl to, kad reikia, o todėl kad yra sąlygos tai daryti. Akivaizdu, jog pievoje po kaitria saule degtinės stiklinėmis negersi. Tačiau šalto alaus gurkšnis karštą popietę tikrai atpalaiduoja.

Mantas padarė išvadą, kad verčiau negyventi ilgiau nei 70 metų – tampi kančia visiems aplinkiniams, o ir pats gyvenimas Lietuvoje pensininkams niekada nebuvo dosnus. Bet čia yra ir viena išimtis – esame jauna karta (turiu omeny savo bendraamžius), puikiai žinome pragyvenimo/išgyvenimo kainą ir, galima sakyti, nebešvaistome savo jėgų veltui: mokomės, dirbame, stengiamės dėl savęs, nes žinome, kad be lėšų ir išsilavinimo savo ateities nepakeisime arba bent jau neužsitikrinsime, kad nereikės šluoti gatvių.

Deja, kol kas gyvenimas pagyvenusiems žmonėms ir pensininkams yra absurdiškai žemos kokybės, ypač kai tai vyksta įvairių politinių kvailysčių fone: “statome galeriją už 1,5 mln. Lt, padidiname kanceliarines išlaidas, o seniams duosim labdarą iš ES lėšų – kiekvienam po špygų kilogramą”.

Negaliu teigti, kad nenoras ilgai gyventi yra besąlygiškai ydingas. Kai kam gyvenimas tėra viena didelė kančia: skausmingos ligos, traumos, invalidumas, degradacija… Visgi privalome atsižvelgti į tai, ką paliekame pasaulyje po savęs. Gytis minėjo:

Ne kiekvienas rūkantis žmogus miršta vienišas nuo plaučių vėžio.

Be abejo, būna tokių rūkalių, kurie miršta ne vieniši. Blogiausia yra tai, kad jie po savęs palieka vargti vargą savo antroms pusėms, giminaičiams bei, svarbiausia, vaikams. Verčiau nerūkykime pastoviai, retkarčiais atsigerkime alkoholinių gėrimų (bet nenusigerkime), tikėkime savo gražia ateitimi ir dėkime visas pastangas, kad ji tokia būtų. Gyvenimas yra didelis įsipareigojimas kitiems gyvenimams, tad verčiau nenuvilkime vieni kitų ir norėkime gyventi ilgai, kad ir kiek dažnai Žemė suktųsi ne į mums norimą pusę.