Būtent tokia mintis peršasi į galvą, kai pasiklausai draugų prognozių, kiek ilgai jie nori gyventi. Egzistuoja labai daug veiksnių, lemiančių tokį nusistatymą, bet iš asmeninės patirties kol kas galiu išskirti rūkymą, besaikį alkoholio vartojimą bei amžių.

Prieš kelias dienas su pusbroliu šnekėjome apie tabako uždraudimą 2025-ais metais. Tikėjausi konfrontacijos, o gavau pritarimą dėl rūkalų – nebus ir nereikės. Vėliau sekė maždaug tokie žodžiai: “15 metų yra daug. Arba jau būsiu metęs (rūkyti), arba būsiu miręs nuo plaučių vėžio”. Ne pirmą kartą išgirstu, kai žmonės savo mirtį sieja su rūkymo padariniais ir jie visai dėl to nesisieloja. Kad ir ką bebūtų rašęs Allen Carr savo garsiojoje knygoje, tabako dozės laukimas bei šiokia tokia euforija parūkius visada atitraukia žmogų nuo rutinos bei kasdienių problemų. Kitu atveju tenka konstatuoti – neparūkius gyvenimas užknisa labiau. Plačiau…

Tiksliau – Klaipėda be cenzūros. Man ji patinka tokia, kokia yra iš tikrųjų.

Nesu labai didelis fotografijos mėgėjas, bet man patinka įamžinti kiekvieną įdomesnį mano matytą pastatą. Šiandien pėsčiom nukeliavau nuo savo namų iki Muzikinio teatro ir grįžau su šiokiu tokiu nuotraukų bagažu: šlykštūs dangoraižiai, apipaišytos sienos, skverai, parkai, senovinė architektūra – viskas viename albume.

Kai eini per miestą ne su reikalu, pamatai tikrą savo gimtojo miesto grožį. O Klaipėda beprotiškai graži.

Prieš kelias dienas grįžau iš kelionės, kuri gerokai nuvarė nuo kojų. Negana to, Klaipėda pasitiko lietumi – visiškai priešingas oras negu kelionės metu. Apie tranzitines šalis labai daug naujo nepasakysiu dažniau keliaujantiems žmonėms. Lenkijoje keliai vingiuoti ir prasti, ne itin gražus kraštovaizdis, daug reklamos. Vokietija – kitokia respublika. Čia viskas švaru, tvarkinga, autobane visi lekia kaip velniai, tad pravažiuojant šalį nesunku pamatyti bent vieną kraupią avariją. Čia jau yra į ką žiūrėti pro langą: įspūdingos kalvos, daili architektūra, naujos mašinos. Olandijoje ir Belgijoje vaizdas panašus. Tik atidžiau pažvelgus Šiaurinės Prancūzijos landšaftas kažkuo primena Lietuvą ir nebesijauti toks svetimas. Gaila, tas panašumas dingsta išgirdus prancūzišką greitakalbę su ausį rėžiančia gomurine R raide. Plačiau…

Greitu laiku mausiu į Prancūziją švęsti savo pusseserės Reginos ir jos draugo Antuano vestuvių. Ten buvau jau du kartus, bet trečias kartas nepamaišys, ypač kai artėja tokia graži šventė.

Čia dvelkia nacionalizmu, kuris negriauna tolerancijos kitoms rasėms, bet labai veikia kitakalbius, ypač anglakalbius. Bendraudamas su prancūzais gali susidaryti įspūdį, kad jie lietuvius myli labiau nei savo kaimynus (nekalbu apie britus). Miestuose bet kokie užrašai užsienio kalba yra retenybė. Nedidelė išimtis – anglų kalba, ją net moka išsilavinusi bei labiau pinigais aptekusi liaudis.

Grynieji prancūzai ne itin patenkinti, matydami vis tamsėjančią piliečių odos spalvą, kadangi tamsiaodžiai labiau linkę daryti smulkius nusikaltimus: Paryžiuje vidury baltos dienos juoda ranka gali įsmukti tau į kišenę. Galbūt dėl to man Prancūzijos kaimai patinka labiau nei miestai. Čia sustoja laikas, niekas nesikesina į tavo turtą, pakeiksnoja prezidentą Sarkozy ir gyvena sau ramiai.

Viliuosi, kad vestuvės bus gražios ir nenuobodžios: jūra, saulėlydis, prancūziškas vynas… Pastaruoju metu patyriau nemažai streso asmeniniuose reikaluose, tad bus nebloga proga šiek tiek atsipalaiduoti. Linkiu ir jums, mieli lankytojai, netūnoti prie savo kompiuterių per ilgai. Juk vasara.

Šis blogo įrašas paskelbtas 2008-05-05, todėl kai kuri informacija gali būti pasenusi.
- Tadas

Na, turbūt nedaug tokių nežinančių kas yra genealoginis medis. Tai schema, nurodanti giminystės ryšius tarp žmonių. Aš jau tokį turiu ir su dideliu užsidegimu pildau toliau. Internete jau lygiai 2 metus gyvuoja genealoginio medžio kūrimo tarnyba “Geni.com”, sudeginusi nemažai mano laisvo laiko, tačiau davusį didelį emocinį pasitenkinimą – surinkau ištisą klaną. Šiuo metu ieškau sąsajų su Kaziu Griniumi ir galimybės nuvažiuoti į Vėžaičius pasiimti tėvo gen. medžio (ten kažkur yra ir pats Balys Dvarionas). Plačiau…

Skaitau dabar mitus apie Lietuvą. Bendras vaizdas labai liūdnas, nes be Baltijos šalių gyventojų apie mus niekas nieko daug nežino. Ta informacijos stoka ir yra geriausia terpė mitams kurtis.

Bet buvo ir tokių mitų, kurie privertė šiek tiek nusišypsoti, o galbūt ir įgelti. Plačiau…

Neturite tokios? Gaila, ji labai naudinga. Kartais net gelbėja iš situacijų, kai yra grėsmė jūsų gražiai ateičiai. Šį įrašą netiesiogiai įtakojo mano klasiokai Gediminas ir Paulius, jau seniai galvojantys apie studijas užsienio universitetuose. Jiems teko labai nusivilti, kai sužinojo, kad atsiskaitymams internete netinka debetinės kortelės (neabsoliučiai visos, bet “Visa Electron” tikrai netinka), o už universitetų ir koledžų paraiškų siuntimo paslaugą Didžiojoje Britanijoje (UCAS) atsiskaitoma tik kreditinėmis arba virtualiomis kortelėmis. Ponai tokių neturėjo, todėl man juos teko gelbėti nuo bėdos. Nekartokite jų klaidų ir dėl šventos ramybės gaukite ŪB MC Virtual (žr. paveikslėlį), Parex Virtualiąją Visa arba SEB Virtuon kortelę.

Moksleiviams/studentams kreditinių kortelių niekas nedalina (nėra pastovaus pajamų šaltinio), todėl vienintelė išeitis – virtuali kortelė, skirta atsiskaitymams internete.

Ką jūs galite daryti su šia kortele? Atsiskaityti sąlyginai visose užsienio e-parduotuvėse, papildyti elektroninių atsiskaitymo sistemų, tokių kaip PayPal ar Moneybookers, sąskaitas… Užmokėti už UCAS paslaugas.

Pagrindinis skirtumas tarp debetinių ir virtualių kortelių – pastarosios neturi magnetinės juostos, todėl nemėginkite kišti jų į bankomatą. Juo labiau, kad integruojamės į Europos Sąjungą, kurioje lietuviškų e-bankų (kaip Hanza.net) paslaugos yra nieko vertos. Remiantis savo asmenine patirtimi, duosiu keletą patarimų virtualių kortelių turėtojams. Radus netikslumų, perspėkite. Plačiau…

Antraštėje žodis iš F raidės necenzūruotas tyčia.

Šiomis dienomis valdžia pasiuto drausti viską iš eilės: svaigiųjų gėrimų reklamą, važinėti su dviračiais be šalmų. Panaikino ir dvigubą pilietybę. Negana to, Švietimo ir Mokslo Ministerija užkaria mokesčius už stojimo į universitetus paraiškas bei jas apriboja. Tačiau šiandien radau priežastį pasijuokti iš ŠMM sprendimų. Pasigrožėkite kaip švietimo dėdulės ir tetulės mus moko kultūros:

Iš 12-os klasės informacinių technologijų vadovėlio (I).

Jei mūsų švietime jau ryžtamasi tokioms inovacijoms, kodėl mes dar programuojame su tuo vaiduokliu Pascal’iu? Turbūt ŠMM nevarto sup*stų instrukcijų…

Oplia, šio vakaro alkoholiku džentelmenu tapo Andrius, išgėręs keturis bokalus Švyturio. Kiti irgi nesikuklino. Karolis, kaip ir Lietuvos Blogerių susitikime, laužė psichologinius barjerus, “vyniojo” pokalbį. Čiupinėjom ir baksnojom needhead’o iPhone. Tokio šlamšto dar nesu regėjęs (grįžęs dar ilgai muilinau rankas). Kadangi politinės peripetijos racionaliai mąstantiems geek’ams į pokalbį nesirišo, pradėjome pliurpti apie serverius, programavimą, banerius, darbą. Domėjomės, kiek kalbų moka vienintelė vakaro mergina Alla. Kvotėm Archatą, ką jis veikia Vokietijoje. Ideologinis vadas pasirodė esąs neišprusęs IT tema, tačiau puikiai prisiminė kiek rublių mokėdavo už vėliavos nešimą per sovietinį paradą.

Svarbiausias susitikimo akcentas – sūrio piršteliai (o tokių galima gauti tik “Senamiesčio” bare). Andrius labai greitai pakeitė savo nuomonę apie juos. Siūlau skeptikams užsukus paragauti.

Buvo linksma.

Na, turbūt niekas nesutrukdys susirinkti “Senamiesčio” bare. Viskas lyg ir išsiaiškinta, sutarta: baras atidarytas, laisvų staliukų bus, renkamės 15:00. Tikėkimės, kad pirmasis (galbūt ir nepaskutinis) pajūrio blogerių susitikimas praeis sklandžiai. Pasisėdėjimas užtruks minimaliai dvi valandas, tad vėluojančių palauksime.

Susitiksime gruodžio 26-ąją…