Prancūziškas poilsis

Prieš kelias dienas grįžau iš kelionės, kuri gerokai nuvarė nuo kojų. Negana to, Klaipėda pasitiko lietumi – visiškai priešingas oras negu kelionės metu. Apie tranzitines šalis labai daug naujo nepasakysiu dažniau keliaujantiems žmonėms. Lenkijoje keliai vingiuoti ir prasti, ne itin gražus kraštovaizdis, daug reklamos. Vokietija – kitokia respublika. Čia viskas švaru, tvarkinga, autobane visi lekia kaip velniai, tad pravažiuojant šalį nesunku pamatyti bent vieną kraupią avariją. Čia jau yra į ką žiūrėti pro langą: įspūdingos kalvos, daili architektūra, naujos mašinos. Olandijoje ir Belgijoje vaizdas panašus. Tik atidžiau pažvelgus Šiaurinės Prancūzijos landšaftas kažkuo primena Lietuvą ir nebesijauti toks svetimas. Gaila, tas panašumas dingsta išgirdus prancūzišką greitakalbę su ausį rėžiančia gomurine R raide.

Mano kelionės tikslas – Noirmoutier (nusilaužk liežuvį) – Atlanto vandenyno apsuptas pusiasalis, potvynių ir atoslūgių dėka tampantis sala. Sunku patikėti, kad jis supiltas žmonių rankomis. Čia tikrai unikali gamta: pajūryje gausu uolų, dydžiu besivaržančių su Puntuku, gyvūnai nėra tokie baugštūs, pajūrio “turtas” kur kas įvairesnis ir spalvingesnis.

Bene didžiausią įspūdį paliko užliejamas kelias. Gamtinis procesas labai panašus į pavasarinius Lietuvos upių potvynius, tik čia potvyniai vyksta kas 11,5 valandos. Smagu žiūrėti kaip dumblo pievas, kur žmonės ką tik rinko ankstesnio potvynio suneštas austres, per vieną valandą užpila vandenyno vanduo. Be to, šiaurinė kelio dalis yra aukščiau negu pietinė – kylant vandens lygiui susidaro miniatiūrinis krioklys.

Kalbant apie vestuves (būtent dėl jų ten važiavau), prancūzai yra gana konservatyvūs ir nelabai pripažįsta civilinę santuoką. Pusseseriai Reginai ir Antuanui teko susituokti du kartus – metrikacijos biure ir bažnyčioje. Šauniausia tai, kad ceremonijos vyko prancūzų, rusų kalbomis. Nesupratau nė žodžio. Panašiai buvo ir vakarėlyje. Susirinkome šeštą valandą restorane ant vandenyno kranto. Viskas atrodė ištaigingai, išskyrus maistą, kuris mano manymu lietuviams nė velnio netinka: šampanas, austrės, sumuštiniai su jūros gėrybėmis. Turint omeny prancūzų punktualumą, patiekalai iki mūsų “atkeliaudavo” kas dvi valandas. Padavėjus galima pagirti nebent už sklidinas vandens stiklines. Svainio frazė: “Vandens prisigėriau normaliai, nors jo negeriu net pachmielo metu”. Po vakarėlio sekė afterparty su statine Heineken’o mūsų namo kiemelyje.

Rekomenduoju aplankyti šią romantišką vietą, geriausia, su antra puse. Čia yra ką pamatyti, yra ką veikti. Beveik prancūziška Palanga. Pačiame miestelio Noirmoutier-en-l’Île centre rasite daugybę architektūrinių grožybių, pvz. tvirtovę, kuri čia stovi nuo XII amžiaus. Įmantrių Lietuviškų “pilių” nepamatysite – visi nameliai nedideli, kuklūs. Žinau tik vieną dalyką, kurio reikia vengti šitame baltų sienų bei mėlynų langinių rojuje – prancūziškų vestuvių.

Nuotraukos iš kelionės

Komentarai: 2

Komentarų funkcijos

• Komentarų RSS srautas